Velniaduobė

Iki daubos dugno galima nusileisti įrengtais mediniais laipteliais, kurie eina ištisai daubos šlaito. Stabtelėjus pakelėje įrengtoje apžvalgos aikštelėje iš tiesų gali pasijusti kaip lietuvių liaudies pasakoje besileisdamas į kipšo karalystę, o einant besisiūbuojančiu daubos paviršiumi pro kurį sunkiasi vanduo sudvejoji ar išlindus kipšo ranka staiga netvers tavęs ir neįtrauks į gelmę.
Visiem smalsu įminti šio keisto reiškinio atsiradimo mįslę. Mokslininkai tarp savęs diskutuoja ar ji atsirado ištirpus po žeme palaidotam ledo luistui. Ar šią duobę išgriaužė nuo storo ledyno briaunos krintanti krioklio srovė. Ar sraunus požeminis vanduo išnešė smulkią smėlingą medžiagą į šalia esančius Škilietų ežerus požeminiu keliu. Kiti mano, kad galbūt Velnio duobę yra išsprogdinęs stambus meteoritas. Tačiau kol kas nei vienai hipotezei nepakanka įrodymų.
Paprasti vietiniai gyventojai yra sukūrę daug padavimų... Viename jų pasakojama, kad kadaise Velnio duobės vietoje ant kalno stovėjusi aukšta ir graži bažnyčia. Jos kunigui susidėjus su mergina, pasipiktinęs parapijietis tarė: “Kad tu skardžiai žemę!”. Ir bažnyčia tą akimirką dideliu griausmu prasmego kartu su kunigu ir merga. Seniau, kai Velnio duobėje dar buvo vandens, kartais jame žmonės, sako, įžiūrėdavę bažnyčios bokštų kryžius.