Užutakio dvaro ir parko žavesys

2007-11-13 dienraštyje 15min išspausdintas straipsnis. (Turistas.lt skiltis)
Autorė Giedrė Staškienė

Jei nors kartą buvote Trakuose Galvės ežere, akis turėjo patraukti kitoje ežero pusėje baltuojantis rūmų fasadas. Šiandien rūmų langai, deja, nemato dienos šviesos, o centrinio jų įėjimo laiptai liūdnai aptrupėję laukia sugrįžtančių svečių. Tačiau net ir dabar, jei įsiklausysi, gali išgirsti švelniai skambančią klavesino melodiją, šiugždančias krinolino sukneles ir lengvai sklandančią rūmų dvasią. Nuostabi panorama iš rūmų terasos, sumūrytos Galvės ežero krante, parko alėjos su marmuriniais biustais, senųjų parterių griuvėsiai žavi ne vieną jaunųjų porelę.

Kokią istoriją iš tikro slepia Užutrakio dvaro sienos ir parkas? Užutrakio vietovė minima nuo XIV a. tada ji vadinta "Algirdo sala" ir buvo totorių didikų valdoma.Užutrakio dvarą daugiau nei prieš šimtą metų įsigijo įtakingos Lietuvoje grafų Tiškevičių giminės atstovas Juozapas Tiškevičius. Itališko stiliaus neoklasikinius rūmus XIX a. pab. pastatė architektas J. Husas. Užutrakio dvaras buvo sumanytas kaip vandens parkas, kuriame įrengta sudėtinga, daugiau nei dvidešimties tarpusavyje ir bent su vienu iš didžiųjų ežerų susieta tvenkinių sistema, kurią suprojektavo žinomas prancūzų kraštovaizdžio architektas F. André, įvairiose pasaulio šalyse sukūręs apie 100 parkų. Pavienių medžių, želdynų, dirbtinių tvenkinių, ežerų ir salų dėka buvo sukurtas nenusakomos, tariamos realybės peizažas, kuriame sunku buvo nusakyti, kur prasideda ir baigiasi riba tarp sausumos ir vandens.

Parkas kurtas šimtamečiame pušų, eglių ir ąžuolų miške. Pusiasalyje tebeauga 38 rūšių vietiniai ir 54 rūšių atvežtiniai krūmai ir medžiai. Čia tebeauga reti žolynai, gyvena šikšnosparniai. Nenustebkite, jei vasarą eidami parko takeliu kaktomuša susidursite su bebaimiais gandrais.

Po I pasaulinio karo Tiškevičių sodybos grožis palengva nyko, jį naikino laikas ir žmonės, o atstatyti tai, kas prarasta nebuvo lėšų. Šiandien Užutrakio dvaras laukia atgimimo, Prieš keletą mėnesių įsileidęs paskutinius lankytojus jis uždarytas restauracijai, po kurios vėl galėsime pajusti atgimusią senųjų rūmų dvasią.